Šiaulių universiteto absolventė Edita Puskunigytė ir jos debiutinis romanas „Mergina po vidurnakčio“

Šiaulių universiteto absolventė Edita Puskunigytė šių metų birželio 29 d. 16.30 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje pristatys savo debiutinį romaną „Mergina po vidurnakčio“, kuris dar vasaros pradžioje ryškia rožine spalva nuspalvino parduotuvių ir knygynų lentynas. Neilgai trukus knyga subūrė gerbėjų ratą. Ateik, išgirsk ir tapk dar vienu romano gerbėju.

O dabar apie studijas universitete, romano gimimą ir tikslų siekimą mums pasakoja Šiaulių universiteto absolventė E. Puskunigytė:

Edita, esate Šiaulių universiteto absolventė, ką studijavote ir ką Jums davė šios studijos?

Studijavau lietuvių filologiją ir literatūrologiją. Daug įtakos turėjo Dalios Jakaitės, Julditos Nagliuvienės, Danguolės Šakavičiūtės, Vigmanto Butkaus, Vytauto Bikulčiaus, Gintaro Lazdyno paskaitos bei seminarai. Dėstytojai, kurie sugebėjo ne tik reikalauti, bet ir skatino, įkvėpė kurti.

Koks ryškiausias prisiminimas iš studijų/studentavimo laikų?

Manau, tai būtų Gintaro Lazdyno paskaitos apie romano žanro teoriją. Mielai, išklausyčiau šį kursą iš naujo. Bet, deja. Liūdna, kad humanitarinis fakultetas prarado dėstytojus, kurių paskaitos pritraukdavo daug studentų. Tačiau ryškiausias prisiminimas ir didžiausia dovana tai yra draugystės, patirtys, aktyvus humanitarinio fakulteto gyvenimas – renginiai, kelionės, poezijos skaitymai.

Kokia šiuo metu pagrindinė Jūsų veikla?

Šiuo metu dirbu redaktore.

Kada pradėjote kurti?

Kurti pradėjau dar vaikystėje, tačiau tai buvo pavieniai, banaloki ir nuobodūs eilėraščiai. Po to, viskas peraugo į bandymus rašyti esė, prozą. Dabar tų „rašliavų“ nesureikšminu, anksčiau atrodė kitaip.

Netrukus pristatysite savo romaną „Mergina po vidurnakčio“. Ar tai pirmoji Jūsų knyga? Kas įkvėpė ją parašyti?

Taip, tai pirmoji knyga. Parašyti romaną buvo avantiūra, tik nesitikėjau, kad reikalai pakryps tokia rimta linkme ir leidyklai patiks mano kūrinys. Tiesiog nusprendžiau pabandyti įtilpti į populiariojo romano rėmus, laikytis žanro taisyklių, atmetant visas ambicijas į kažką daugiau.

Kiek laiko rašėte knygą? Ar idėja buvo brandinama ilgai?

Na, mano atveju, tai nėra storas romanas, todėl užtrukau kiek mažiau, nei kiti autoriai, kurie kankinasi metus ar net dar daugiau. Man pakako trijų mėnesių. Bet galbūt tai lėmė ir padiktavo tai, kad norėjau parašyti lengvą kūrinį, kurį būtų galima perskaityti per vieną vakarą. Idėją padiktavo šiuolaikinio bendravimo ypatumai, žmonių susvetimėjimas, socialiniuose tinkluose susikuriamos kaukės. Vardan meilės arba to, ką jis mano laikantis meile – žmogus ryžtasi meluoti ir rizikuoti.

Kokiai auditorijai skirtas Jūsų romanas ir kokia jame pagrindinė žinutė? 

Romano auditorija yra moterys, merginos. Tačiau jau sulaukiau keleto teigiamų atsiliepimų ir iš vyrų. Žinutė labai paprasta – savo istorijų laimingas pabaigas kartais turime susikurti patys.

 Ar ateityje planuojate / svajojate parašyti daugiau knygų?

 Taip. Bet artimiausiu metu tikrai neplanuoju vėl mesti darbo, kad galėčiau parašyti romaną.

 Ką dažniausiai veikiate laisvalaikiu?

 Laisvalaikiu – rašau. Stengiuosi kiekvieną dieną parašyti bent 1000 žodžių. Jei nepavyksta – šviečiuosi, skaitau, stengiuosi tobulėti. Turiu ambiciją, norą, gal tai – rašymo svajonė. Viliuosi, kad vieną dieną tikrai būsiu verta rašytojos vardo, nes nemanau, kad galima pirmąją, tuo labiau tik vieną knygą parašiusį žmogų vadinti rašytoju.

Ko palinkėtumėte tiems, kurie dvejoja siekti užsibrėžtų tikslų?

Pradėti veikti. Negalvoti, neanalizuoti, kas bus, jeigu bus arba nebus. Netaukšti apie planus, o juos vykdyti ir nenustoti tikėti savimi, net jei niekas netiki.

 

Dėkojame Editai ir laukiame kitų jos knygų!

Parengė alumnų koordinatorė Viktorija Raštutytė

Nuotraukų autorius  Mantas Bartaševičius