Šiaulių universiteto absolventė Monika Domeikienė: „Tobulėjimui ribų nėra“

12771518_1046794222010677_4748680697826756851_o„Klausykite savo vidinio balso, jis geriausias jūsų patarėjas“, – nuoširdžiai sako Šiaulių universiteto absolventė Monika Domeikienė. Šiaulių dailės galerijoje M. Domeikienė dirba kultūrinės veiklos vadybininke, ir nors tai pagrindinė žavios moters veikla, ji negaili laiko literatūrinei kūrybai, jogos užsiėmimams ir savęs tobulinimui. Šių metų vasario 21 d. moteris pristatė debiutinę savo knygelę vaikams pavadinimu „Kitoks pasaulis arba mergaitė, kuri buvo laiminga”. M. Domeikienė neslepia svajojanti apie tolesnę literatūrinę kūrybą. Paklausta, kaip visur spėja, moteris šypteli: „Esu spontaniška ir greitai prisitaikanti prie naujovių, visada tokia buvau ir tikriausiai būsiu. Mėgstu visus stebinti.“
Apie studijas universitete, vaikiškos knygelės atsiradimą, savęs ieškojimą, mažus dalykus, praskaidrinančius kasdienybę, svajones, ateities planus kalbėjomės su Šiaulių universiteto absolvente M. Domeikiene.

Ką studijavote Šiaulių universitete ir ką jums davė studijos?
Studijavau lietuvių filologiją ir lietuvių kalbotyrą. Šiaulių universitetas yra puiki mokymosi įstaiga, kurioje įgijau ne tik kokybiškų žinių, bet ir sutikau daug malonių, gerai savo darbą išmanančių dėstytojų, kurie mane padrąsino ir nukreipė reikalinga linkme.12715475_1046794068677359_2260516941015556627_n

Koks linksmiausias atsiminimas iš studijų laikų?
Tiesą sakant, taip greitai neprisiminsiu, beje, universitetas man buvo vieta, kurioje mokiausi, o visos linksmybės dažniausiai vykdavo už jo ribų.

Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie ieško savęs, tačiau abejoja, dvejoja, baiminasi?
Palinkėčiau visuomet savimi pasitikėti ir niekada nedvejoti, tobulėjimui ribų nėra. Klausykite savo vidinio balso, jis geriausias jūsų patarėjas  (šypsosi).

Dirbate Dailės galerijoje, parašėte knygelę vaikams, kaip visur spėjate? Galbūt turite dar kokių nors užsiėmimų, kurie padeda atsipalaiduoti, įkvepia?
Kaip ir minėjau, esu spontaniška ir greitai prisitaikanti prie naujovių, visada tokia buvau ir tikriausiai būsiu. Mėgstu visus stebinti. Be darbo ir kūrybos, jau vienuolika metų praktikuoju jogą – tai vienas iš pagrindinių mano įkvėpimo šaltinių.

10407291_1021412021215564_3684632615847109140_nKada pradėjote kurti?
Rimtas kūrybinis procesas prasidėjo visai neseniai – pernai rudenį, kada pradėjau galvoti apie knygos rašymą ir išleidimą. Iki tol rašymas buvo malonus hobis, kuris leidžia atsipalaiduoti, išrašyti mintis, susikaupusias emocijas, idėjas. Pirmasis mano bandymas rašyti jau buvo penktoje klasėje – dienoraščio rašymas.

Kas įkvėpė rašyti būtent knygelę vaikams? Ar niekada nekilo noras rašyti suaugusiems?
Čia ir buvo didžiausia gyvenimo dilema – rašyti vaikams ar suaugusiems. Pirmiausia buvau linkusi savo kūrybą paskirti suaugusiems, taip ne vienus metus ieškojau temos, idėjos, apie ką norėčiau rašyti. Ilgai svarsčiau, vis atidėliojau, kol vieną dieną tiesiog supratau, kad ne suaugusiems reikia rašyti, o vaikams. Vaikai yra mūsų ateitis, kuriai reikia skirti daug daugiau dėmesio nei suaugusiems. Šiuolaikiniame pasaulyje tėvai nuolat skuba, lekia ir retas kuris daugiau dėmesio skiria savo vaikams, o juo labiau atviriems pokalbiams apie tai, kas svarbu – vertybes, draugystės svarbą. O galbūt ne visi ir žino, nuo ko pradėti, taip ir gimė idėja parašyti knygelę vaikams, skirtą bendravimui tarp draugų, tarp tėvų ir vaikų…

Kiek laiko truko jūsų knygos rašymas? Juk literatūroje yra pavyzdžių, kai kūrinių tekstai kuriami metų metais. Ar tai ilgai brandinta, išjausta istorija?11062135_887123204644447_2061845601439477158_n
Visas kūrybinis ir leidybinis procesas truko vos penkis mėnesius. Viskas vyko labai greitai, tačiau sklandžiai ir maloniai, kokios informacijos reikėdavo, ji kažkokiu būdu tiesiog atsirasdavo.
Mano manymu, kūryba priklauso ir nuo asmenybės – ir gyvenime, ir kūryboje esu toks žmogus, kuriam dažniausiai viskas vyksta spontaniškai. Negaištu laiko dvejonėms, visą tą laiką skiriu veiksmui, šiuo atveju rašymui. Kad istorija būtų išbrandinta ir išjausta, manau, nereikia tam viso savo gyvenimo. Juk rašytojas apie aprašomus dalykus galvoja, mąsto tikrai ne vienus metus. Tad pats kūrybinis procesas nebūtinai turi būti ilgas ir kankinantis. „Kitoks pasaulis“ buvo išleistas labai greitai, tačiau galiu jums garantuoti, kad knygelė buvo išjausta, išmylėta ir paruošta maloniam skaitymui.

Kodėl knygelės pavadinimas būtent toks? Gal jis šifruoja tam tikrą simbolinę reikšmę? Ar egzistuoja realus mergaitės prototipas?
Kūrinio pavadinimo idėja, kaip ir personažų vardai, atsirado tik kūrinio pabaigoje. Prieš rašydama žinojau, kad pagrindinis knygos personažas bus mergaitė, kuri keliaus po pasaulį ieškodama laimės ir gėrio. Svarbiausias dalykas, apie ką norėjosi kalbėti – tai vertybės. Vertybės yra mūsų laimės pamatas. Taigi, pirmiausia, atsirado mergaitė, kuri buvo laiminga. Šis personažas atspindi kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslą – būti laimingam. O vėliau kuriant pavadinimą norėjosi kažko daugiau, abstrakčiau. Taip atsirado „Kitoks pasaulis“ – pasaulis, kuriame smagu ir gera gyventi, du draugai (Aretė ir Hedrikas) jaučiasi patenkinti gyvendami gražiame ir kupiname nuotykių pasaulyje.

Kokias pagrindines idėjas reflektuoja jūsų knygelė?
Knygos tikslai yra paprasti, bet labai svarbūs vaikams – suteikti skaitymo malonumą, skatinti jaunąją kartą susimąstyti apie vertybių svarbą gyvenime ir atskleisti paprastus laimės ieškojimo ypatumus.

Ar turite mėgstamiausią savo vaikystės knygą? Kokias knygas skaitote dabar? Ką rekomenduotumėt paskaityti kitiems?
Vaikystėje skaičiau labai daug įdomių knygų, tačiau labiausiai pamėgtos buvo Astridos Lindgren knygos „Ronja plėšiko duktė“, „Pepė Ilgakojinė“, „Emilis iš Lionebergos“, ne kartą skaityta knyga buvo Janošo „Panama labai graži“ ir daug kartų tyrinėta Ričardo Skario „Ką žmonės dirba visą dieną“. Šiuo metu skaitau Konkordijos Antarovos knygą „Du gyvenimai“, šią knygą ir Loreno Gunelio „Dievas visada keliauja incognito“ rekomenduoju maloniems vakarams.

Ar ateityje planuojate / svajojate parašyti daugiau knygų?
Svajoju, bet ne planuoju, o kaip bus pamatysime.DSCF0040

Kas jums yra vaikystė? Kokia buvote vaikystėje? Galbūt turite ryškiausią to laikotarpio prisiminimą?
Vaikystė – tai laikas, kurį prisimenu su malonumu, tai linksmybių, nuotykių ir išdaigų metas. Vaikystėje buvau labai išdykusi mergaitė, kartais mama sakydavo, kad esu panaši į Emilį iš Lionebergos. Šunybių esu prikrėtusi tiek daug, kad net nežinočiau, kurią išskirti. Ryškiausias to laiko prisiminimas yra draugai.

Dėkojame už pokalbį!

Parengė alumnų koordinatorė Sonata Tenytė

Nuotraukų autoriai: A. Kučas; E. Gedminas; V. Bartašiūtė